Vienas opiausių klausimų vadovui – bent jau kasmetiniai karjeros poklabiai su pavaldiniais. Dėkui Dievui, kai kurie pasitenkina tuo, kad geriausia dovana ir motyvacija – darbo vieta, tačiau yra ir nemažai tokių, kurie nuolat reikalauja papildomos motyvacijos pinigais, kitomis gėrybėmis ir/arba pareigomis.

Piniginis ar gėrybių klausimas gan paprastas – nuo jų atgrąsyti gali elementari KPI (key performace indicators) sistema, kuri nuolat rodytų, kad darbuotojas nevykdo keliamų tikslų, arba vykdo nepakankamai gerai, kad būtų papildomai motyvuojamas. Na, net jeigu suklydote ir nusistatėte nepakankamai ambicingus tikslus, didelė tikimybė, kad dėl gero darbo įmonė uždirbo daugiau pelno, tad juo galima pasidalinti ir su išskirtiniu darbotoju.

BET ką daryti, jei darbuotojas nori KARJEROS? Ypač, jei apie tai sužinote, kai jis jau “pasiprašė” paskiriamas į poziciją, kurios skelbimas jau įdėtas? Šioje situacijoje galimi trys keliai – neduodi norimos pozicijos darbuotojui, duoti, arba neduoti dabar, bet sutarti dėl karjeros ateityje. Jei norimo paaukštinimo ar horizinotalios karjeros pozicijos darbuotojas negauna iškart, bet kokiu atveju kyla nepasitenkinimas (frustracija). Dar blogesnę situaciją turėsite, jei naujoji pozicija atiteks kitam žmogui iš komandos, kuris, pirmojo manymu, jos ne taip smarkiai “nusipelnė”.

Taigi, vadovui kylanttis konfliktas – kaip pasielgti, kad būtų supaisyta visų interesų. O pagrinde – įmonės (jei įmonė nesusijusi su politika). Esminis vadovo rūpestis tuomet yra išaiškinti darbuotojui savo pasirinkimo motyvus. Taip, netgi tuo atveju, kai darbuotojas nėra geriausias kandidatas į aukštesnes pareigas, vadovo pareiga tai subtiliai perteikti ir sutarti, kokias savybes reikia tobulinti, ką atlikti, kad kitą kartą aplikavimas būtų sėkmingas.

Neretai motyvas “neduoti karjeros” gali būti ir tas, kad “performeris” kitose srityse nėra geriausias kandidatas į aukštesne pareigas, nes tiesiog nėra … visapusiškas. Ypač, kai kalba eina apie vadovaujamas pareigas. Visi žinome neteisingai perteiktą Vladimiro Iljyčiaus mintį, kad “kiekviena melžėja gali valdyti valstybę” – iš tiesų ne kiekvienas “geras suvirintojas” gali būti geru cecho vadovu, arba geras virėjas – nebūtinai geru restorano direktoriumi. Skirtingom pareigom reikia skirtingų savybių rinkinių, ko, deja, dažnai nesupranta “labai geri ir vertinami specialistai”, apriboti savo profesinio matymo.

Be abejo, būna atvejų, kuomet vadovas prašančiajam karjeros atsako tik dėl to, kad jis yra labai geras ir sunkiai pakeičiamas savo dabartinėje pozicijoje. Tačiau šis kelias baigsis tuomet, kai neturėdami realių argumentų išaiškinti savo sprendimo priežastis, sulauksite darbotojo pareiškimo išeiti iš įmonės visiškai. Jis juk supras, kad atitinka aukštesnės pozicijos reikalavimus, tačiau “politiškai” nėra paaukštinamas – ir greičiausiai niekada nebus, nes visiems “taip patogiau”. Tad jis pasiryš ir gaus norimą darbą kitoje įmonėje.