Ar “gražu” būti nuolat užSIėmusiu?

Amerikietiška verslo kultūra po truputį tampa mada ir mūsuose – prie skandinavijos puse šono prisišliejusioje Lietuvoje. Visi bėgame “extra mile”, įdedame “110% pastangų”, “ateiname anksčiau, išeiname vėliau”. Mokomės planuoti, planuojamės laiką, siekiame vis didesnio efektyvumo. Atsisakome net to, kas neša naudą, nes nespėjame susigriebti to, kas neša didesnę. Jei mus sustabdo gatvėje, neturime laiko net išklausyti apklausą atliekančios mergaitės, nes skubame. Jei telefonu paskambina paslaugos teikėjas, norėdamas sužinoti mūsų nuomonę apie paslaugą – neturime laiko jam pasakyti, ar ji atitinka mūsų poreikius. “Laiko neturėjimas” tapo mada – nes jei tu turi laiko, vadinasi esi dykaduonis, ir nedirbi ne tik kad 110%, bet ir 100%. Tačiau ar taip elgiasi tikri lyderiai, ar tik tie, kurie nėra nei savo gyvenimo, nei savo laiko šeimininkais?

Posakyje būti užsiėmusiu – sąngražos dalelytė reiškia veiksmo nukreipimą į save. T.y. mes ne esame užimti, bet patys save kažkuo užimame. Užimame, ir skundžiamės, kad neturime laiko, nes esame užsiėmę. Kaip toje pasakėčioje – “Kas tave mušė? Pats, Pats!”. Tuo tarpu pagrindinė vadovo – lyderio funkcija yra bendrauti su žmonėmis. Kitais sprendimų priėmėjais, pavaldiniais, to paties lygio lyderiais. Jeigu šiaim darbui laiko nelieka, vadinasi arba jo nėra objektyviai, arba vadovas veikia kažką ne to, ką turėtų. Juk jis pasamdomas ne mechaniniams darbams dirbti – ir jei rutininės procedūros atima jo vadovavimui skirtą laiką, vadinasi procesai nesudėlioti taip, kaip turėtų  būti.

Būna, kuomet ir bendravimui ima stigti laiko 0 ką daryti tuomet? Vienas iš variantų – dalyvavimą susitikimuose (mytinguose 🙂 ) deleguoti kolegoms arba pavaldiniams. Esu dėkingas vienam savo vadovų, kuris leido tai suprasti ir praktiškai pajusti naudą – pirma, galbūt kažkiek atlaisvindamas savo dienotvarkę, antra, suteikdamas šiek tiek atsakomybės, ir trečia, leisdamas tobulėti, iš arčiau susiduriant su darbais, kuriuos daro tiesioginis vadovas.